Istorija apie bedvasę asmenybę, veltėdį ir obuolius

Skambina aksti ryte brolis ir sako: pas mane labai daug obuolių, jei norit, atvažiuokit ir pasiimkit, nes penktadienį aš juos šernams atiduosiu.

Mažyli, bet aš gi geriau už šerną! Tai aš kentėjau tave visą vaikystę; tai aš lupau tave ne kiekvieną dieną, o kas antrą; tai aš padėdavau tau ruošti pamokas ir beveik nerėkiau ant tavęs (na gerai, rėkiau, bet nemušiau gi!) (na gerai, mušiau, bet ne iki kraujo gi!) O obuolius, reiškia, šernams?

Na jau ne. Nedelsdama paskambinau draugei Svetai, ištariau stebuklingą žodį „veltui“, po penkių minučių Sveta jau užvedinėjo savo automobilį, po šešių aš jau sėdėjau šalia jos, po septynių mes jau dūmėme vasarnamio link. Kaimynai su siaubu stebėjo dviejų Mamajų antpuolį. Su riksmais „Alkana mirtis šernams!“, „Tegu giles ėda, o ne mūsų obuolius!“ ir „Kriu-kriu!“, prisirinkom po du maišus puikių alyvinių obuolių. Ir po cukiniją dar nukniaukėm, nes mes atvažiavom, o jos guli be priežiūros. Ir dar šiek tiek slyvų pasirinkom, nes atvažiavom, o jos kabo.

Na, atėmėm iš šernų desertą, važiuojam namo ir aš svajoju: dabar „šarlotę“ išsikepsiu, kompoto išsivirsiu, o kitus obuolius žiemai susidžiovinsiu. Žiemą griaušim ir šernus geru žodžiu minėsim (o šernai ės giles ir mus blogu žodžiu minės, uchacha).
Ir tik atvažiavus namo, užsitempus paketus į kambarį, aš prisiminiau, kad aš neturiu orkaitės. Aš – asmuo be orkaitės. Kaip galėjau tai pamiršti. Matyt godumas protą aptemdė.

„Šarlotės“ neiškepsiu, obuolių žiemai neprisidžiovinsiu. Du alyvinių obuolių maišai galėjo atitekti šernams, o atiteko idiotei.
Obuolių uogienės mes nemėgstam, pernykštė dar stovi. Paliūdėjau šiek tiek. Paskui papykau. Pagaliau nusprendžiau išvirti obuolių ir slyvų piurė ir žiemą tiekti su blynais. Prikepsiu blynų, kondensuotą pieną ir kitokias uogienes paslėpsiu, ir priversiu ėsti obuolių-slyvų piurė, o kas atsisakys – tam blynas ant galvos ir piurė ant viršaus. Gal iki vasaros ir suvalgysim.

Pusę dienos su tais obuoliais: ploviau, valiau, pjausčiau, keikiausi, keikiau šernus. Pavargau, kaip velnias. Skanu, beje, kaip vaikiška tyrelė bonkutėse. Sėdžiu ir galvoju: dieve, pagaliau jie pasibaigė. Šimtą metų jų nematyčiau. Vakare grįžta vyras iš darbo, o jo rankose – tadam!- du didžiuliai paketai su obuoliais. Jie, sako, labai skanūs, negalėjau nesurinkti, atvežiau, sugalvok, ką su jais daryti.

O čia ir galvoti nėra ko: aš jam dabar tuos obuolius į visas skyles sukaišiosiu ir tegu sėdi prifarširuotas.

foto – oagb.ru