Apie gyvenimą po 40-ies

Aha, atėjo ir iki būsto paskalos, kaip reikia elgtis ir gyventi, kai tau jau keturiasdešimt su trupučiu. O Viešpatie Aukštielnikas, kiek gi žmonės gali turėti bėdų ir problemų! Iš visos „dūšios“ užjaučiu. Kažkam veidas išplaukė, kažkam antakiai su pagurkliu iki kelių nudribo, dar kažkam patys kelėnai iš baimės susilenkė. Tai juk – pragaras, o ne gyvenimas, senutės! Raudu kartu su jumis.

Priėjau prie veidrodžio, priekabiai apžiūrėjau pagurklį su nosimi ir lūpomis, koja ryžtingai svarstykles stumtelėjau kuo toliau… Viskas, kas turi, kaba, viskas, kam nereikia, stovi (neišpeštas ūso plaukas, žinoma, tuoj pat buvo išrautas). Bet, kad ir iš kurios pusės pažiūrėsi, bobelė kaip reikiant. Nors vagonams krauti, nors barščių trisdešimčiai asmenų išvirti, o ko dar reikia? Ai, teisingai! Laimės gi, meilės nežemiškos šią akimirką tai nėra. Čia, va, šuo ir pakastas, o aš gi ėmiau ir pamiršau. Bet šis reikalas irgi ištaisomas. Čia juk esmė – kad smegenys nenukartų su pagurkliu, širdis kad nenusėstų nuo kasdienių rūpesčių, dūšia kad patina neapsitrauktų (štampai? Taip, bet todėl ir veikia), nes priešingu atveju – žaidimas baigtas.

Ir prisiminiau aš savo senelę Šurą, savo prosenelę. Būdama 82 metų, ji užmezgė aistringą romaną, pasibaigusį vestuvėmis, persikraustymu į gretimą kaimą ir jauno vyro paskesnėmis laidotuvėmis (jis buvo 10 metų jausnesnis).

Susipažino romantiškomis aplinkybėmis – laukdami eilėje priduoti analizus. Ar tai buvo cukrui, ar tai biochemijai, jau neprisimenu. Bet prosenelė Šura prisimena. Ir jis ten, reiškia, ją „nusižiūrėjo“ (pagal aukos žodžius). Ir ėmė jis „rėžti sparną“. O eiti reikėjo iš gretimo kaimo. 20 kilometrų. O (jaunas širdis jungia žilas valtininkas (c)) autobusas tarp kaimų kursuoja pagal magišką grafiką, kuris žinomas tik archangelams ir angelams, žilam valtininkui, bet ne paprastiems mirtingiesiems.

Vyresnysis „jaunikio“ sūnus du mėnesius be perstojo vežiojo savo septyniasdešimt dvejų metų įsimylėjusį tėvą į „pasimatymus“. Paskui nebeapsikentė išlaidų ir pareikalavo sudėlioti visus taškus ant „i“: „Tu, tėvuk, arba ženykis, arba nebesuk Aleksandrai Jefremovnai galvos! (Benzinu juk iš dangaus nelyja!!!)“

O babytės Šuros galvą tuo metu jau puošė ugninės morkos atspalvio smulkus ėriuko cheminis, kūną ne ką mažiau ugningi veliūriniai chalatai su blizgiais užtrauktukais, kojos iš amžinai vilnonių šlepečių peršoko į odines, nuo 1955 metų saugomas kokiems nors „ypatingiems atvejams“. Ruošėmės laidotuvėms, o gavosi vestuvės. Taip jau būna.

Jaunoji santuokai buvo pasiruošusi, jaunikį, kaip jau įprasta, privertė. Jau pagyvenę vaikai nebeištvėrė aistrų ir vieną dieną sutuokė tėvus. Į kaimo tarybą susirinko pusė našlių ir smarkuolių išsiskyrusių diedukų prisiliesti prie svetimos laimės ir pakurstyti viltį. Tą dieną visi jie gavo. Babytė Šura pasipuošė vualiu ir kremplenine dramblio kaulo atspalvio suknele, kurią laikė pakasynoms. Vualis, kad ir kaip būtų, vis tik buvo atkariautas dalykas. Kaip ji pati sakė: „Tris vaikus pagimdžiau, o vestuvių taip ir nebuvo. Tai karas, tai vaikai – atstokite!“ Visi ir atstojo.

Vestuvėse dainavo ir šoko du kaimai. Vaikai, anūkai ir proanūkiai. Atokiau raudojo našlės. Armonika grojo, samagoną virė čia pat, nes laikyto pirtyje absoliučiai neužteko. Linksmybės truko savaitę.

Visus dešimt metų, kuriuos jaunieji pragyveno kaip balandėliai, mes važiavome pas juos į svečius vasaroti. Šventėme vestuvių metines. Babytė Šura visada buvo su šukuosena ir pasipuošusi ugniniu chalatu, jaunas vyras su kruopščiai pakirptais prieš atvykstant svečiams antakiais.

O paskui jis mirė. Greitai. Cukrinis diabetas. O ji netikėjo. Vaikai pasiėmė babytę Šurą pas save, į gimtąjį kaimą. Ji iki šiol dar gyva. Dažo plaukus, tiesa, nebevaikšto, bet vis dar laukia savo „mielojo“. Netiki, neprisimena nei laidotuvių, nei persikraustymo. Gal ir geriau. Vis tiek greitai pasimatys.

O jūs vis apie savo pagurklius keturiasdešimties metų. Apie bet ką.

 

Ulijana Menšykova

Bonusas