Apleistą moterį galima iškart atpažinti

Apleistą moterį galima atpažinti iškart. Bespalvė, be gyvybės, be džiaugsmo. Net jei šypsosi, net jei drąsina save ir tiesiai laiko nugarą. Tik akyse – lyg baimė, lyg pasimetimas. O gal kartu ir baimė, ir pasimetimas.

Reikalingumas – svarbiausias gyvenimo komponentas. Visiems, ypač moterims. Šio deguonies iš jos negalima atimti. Niekada. Be jo ji  ne numirs, bet pradės kvėpuoti anglies dvideginiu. Šalia jos pasidarys ankšta, nejauku, nekomfortiška. Bet ar tai jos kaltė? Isterijoje, kurios nesugebėjo suvaldyti? Lėkštėje, kurią taip staiga švystelėjo, …

Dėmesys moteriai – tai degalai, kurie leidžia jai judėti. Ne kreivėmis, o tiesiosiomis – į laimę. Ir to dėmesio davėją ji apgaubia ta laime. Dėmesys – paprastas dalykas, įkandamas kiekvienam vyrui…Gėlė šiokią dieną, bučinys į kaklą, kai nelauki, žodis, pripildytas šiluma…Taip paprasta, bet taip sudėtinga.

Apie dėmesį pamirštama. Jo svarbą nuvertina. Užgniaužia viduje, giliam rūsyje, aukštoje palėpėje. Kodėl, neaišku. Gal tingisi, gal taip nepriimta, o gal neišmokyti…svarbos, reikalingumo jausmas tirpsta lyg ledas, apnuogindamas tamsią tiesos dirvą. Būtent nuo to momento užgęsta moters žvilgsnis, o širdyje pradingsta ta kibirkštėlė, kuri atsakinga už gyvybę ir jos kokybę…

Ir net kai ji juokiasi, eina, ištiesusi nugarą ir sako: „Viskas gerai“, ne laimė jaučiama, o šaltis ir taip reikalingo deguonies nebuvimas.

Apleista moteris atpažįstama iškart. Tik štai vyrą, apleidusį ją, atpažinti iškart daug sunkiau…Pradžioje visi pasiruošę žvaigždę iš dangaus pasiekti, o paskui laimei nugarą atsuka, kaltindami gyvybės stoka ir šaltumu…

Vasilisa Savickaja

Bonusas