Devyni Murkos gyvenimai

Murka gulėjo ant jaunos šeimininkės kelių. Toji, sėdėdama su ausinėmis prie kompiuterio, kažką greitai rinko klaviatūra. Staiga, išsirietusi lanku, katė nušoko ant grindų, apibraižiusi merginą.

– Ai, Murka, kas tau, – trindama kelį, kur raudonavo didelis įbrėžimas, susiraukė šeimininkė,- kiek tau metų, o taip ir neišmokai slėpti nagų.

Nekreipdama dėmesio į pasipiktinimą, katė nemirksinčiu žvilgsniu žiūrėjo į sieną:

– Tu nepasiklydai? Ko atėjai?

Nuo sienos atsiskyrė figūra, apsirengusi tamsiu apsiaustu. Galvą ir veidą dengė gobtuvas. 

– Nepasiklydau, atėjau perspėti. Greitai jos ateisiu, – dusliai nuskambėjo viešnios balsas ir jos pirštas parodė į jaunąją šeimininkę. Krūptelėjusi mergina gūžtelėjo pečiais.  Katė mirktelėjo:

– Kaip tai jos? Juk ji dar jauna. 

Figūra nusijuokė:

– Koks kvailas klausimas, lyg aš imčiau tik senius. Prarandi budrumą? Mane užuodei, o ligos kvapo pas Šeimininkę – ne?

Katė pakrutino nosį:

– Nieko neužuodžiu.

Ir štai į jos uoslę įsirėžė blogas kvapas. Ji pajudėjo jo link. Kraujo kvapas. Mirtinos ligos kvapas sklido iš įbrėžimo. 

– Užuodei? Vėlokai, matomai sensti, – viešnia pavaikštinėjo po kambarį ir atsistojo už merginos, vaizduodama, kaip užsimoja dalgiu.

Murka pasišiaušė:

– Ššššš, nelįsk prie jos!

Dusliai nusijuokusi, tamsioji figūra pakėlė rankas:

– Nagi, papokštauti jau negalima. Jai liko kokie trys mėnesiai. Aš šiaip jau atėjau tavęs įspėti kaip senos pažįstamos. Atsimenu, tu ją myli, atsisveikinsi su ja. Išgelbėti tai jau negalėsi…

Murka mąsliai pažiūrėjo į Mirtį (juk jūs, gerbiamasis skaitytojau, jau supratote, kas buvo viešnia?):
– Kodėl negalėsiu?

Mirtis nustebusi pažvelgė į katę:

– Tu jau išeikvojai aštuonis gyvenimus, liko paskutinis…tavasis.

Penkiolikmetė katė su skausmu pažiūrėjo į jaunąją šeimininkę:

– Aš viską prisimenu…

Po poros minučių Mirtis tyliai dingo, palikusi Murką su žinia apie greitą merginos , kuri, nieko neįtardama, pasipiktinusi tarškino klaviatūra, mirtį.

Prieš penkiolika metų.

– Mama, kis kis vargšelis , – švebeldžiuodama žodžius, trimetė mažylė bėgo pas mamą. O rankose ji laikė mažą purviną kačiuką. Moteris paaikčiojo, bet nesiryžo išmesti blusinuko.

Taip Murka rado šeimą.

Ją išmaudė, išnaikino blusas ir kartais leisdavo vaikštinėti su mažąja mergaite.

Po metų pas juos pirmą kartą atėjo Mirtis. Šeimininkas, mažosios mergaitės tėvas, pateko į rimtą avariją, kad jo nepasiimtų viešnia, Murka atidavė pirmąjį savo gyvenimą iš devynių. Po poros metų turėjo gimti negyvas mažosios mergaitės brolis, tuomet Mirtis pareikalavo dviejų gyvenimų. Nesispyriodama katė atidavė juos. Taip per penkiolika metų Murka dar kelis kartus apmainė savo gyvenimus į mylimų šeimininkų gyvybes.

Ir štai. Senatvėje ji turi matyti, kaip miršta jos mylimiausia mergaitė. 

Po kelių dienų šeimą užgriuvo sielvartas. Vyresnioji duktė pasirodė serganti. Atėjo blogi kraujo tyrimai po medicininės apžiūros. Žmonės vaikštinėjo niūrūs, Murka guodė juos kaip galėjo. Jos akyse merdėjo jos šeimininkė.

– Ne, girdi,ne! – kartą naktį, kniauktelėjusi į tamsą, katė užšoko ant krūtinės ligonei.

– Murka, Murkute, – švelniai paglosčiusi numylėtinę, sušnabždėjo mergina per miegus.

Katė susisuko į kamuoliuką, ėmė murkti, ji buvo įsitikinusi, kad priėmė teisingą sprendimą. Savaitę ji nesitraukė nuo jaunosios šeimininkės. O po dviejų atėjo pakartotiniai tyrimai, pilnai paneigę mirtiną ligą.

– Aš kažkaip nesitikėjau ateiti čia taip greitai. Tu kam tai padarei?

– O kam man gyvenimas be jos? – atsakydama į Mirties klausimą, vos laikydamasi ant kojų, Murka laiminga šypsojosi.

– Tu žinai…man kartais atrodo…kad visas pasaulis laikosi ant tokių kaip jūs.

– Kokių? – sušnabždėjo katė, įkvėpdama paskutinį kartą.

– Mylinčių, – atsargiai paėmusi mažą Murkos sielą, Mirtis tyliai išėjo iš buto.

Po penkerių metų.

– Mama, mama, kaciukas! – trimetis mažylis bėgo pas jauną moterį, laikydamas rankose blusėtą katinėlį.

Nusišypsojusi ji paėmė į rankas gyvūną:

– Ir kas gi tu pas mus? Murka ar Murkis?

Ir prispaudė prie savęs murkiantį kamuolėlį, su ilgesiu prisimindama savo numylėtinę…

Bonusas