Draugas parodė man savo žmonos apatinius rūbus

Prieš keletą mėnesių mano draugas paprašė, kad aš pas jį užeičiau. Jis nusivedė mane tiesiai į miegamąjį ir iš stalčiaus išėmė kažkokį paketą. Draugas iš ten išėmė nuostabius nėrinių apatinius, priklausiusius jo žmonai, sakydamas:

– Šį komplektą aš nupirkau savo žmonai, kai mes pirmą kartą buvome Paryžiuje. Tai buvo prieš dešimt, ar devynis metus. Žmona taip jo ir neapsivilko nė karto, vis saugojo kažkokiam ypatingam atvejui… Man rodos, dabar atėjo būtent tas momentas.

Draugas priėjo prie lovos ir atsargiai padėjo šią pasaką iš nėrinių ir šilko prie kitų daiktų, paruoštų laidotuvėms. Vakar mano draugo žmona mirė…

Jis ilgai žiūrėjo į daiktus, o paskui atsisuko į mane ir tyliai sušnabždėjo:

– Žinai, dabar aš supratau, kad nereikia nieko saugoti kokiam nors ypatingam atvejui. Kiekviena minutė, kiekviena valanda, kiekviena diena, kurią gyveni šioje planetoje, yra pats ypatingiausias momentas.

Jo žodžiai… Jie visiškai pakeitė mano gyvenimą…

Dabar aš skaitau savo mėgiamas knygas, o ne atidedu jas vėlesniam laikui. Aš dažniau susitinku su artimaisiais ir draugais, ir rečiau užtrunku darbe. Tik dabar aš supratau, kad visas mūsų gyvenimas – tai patirtis, kurią reikia vertinti.

Kasdien aš geriu vyną iš brangių krištolinių taurių, padovanotų vestuvėms. Velkuosi geriausią kostiumą, jei man reikia nueiti į parduotuvę. Aš pradėjau naudoti savo mėgstamiausius kvepalus kiekvieną dieną, o ne per šventes. Nuo šiol žodžiai „kada nors“ ir „vieną dieną“ išimti išmano leksikono. Dabar aš noriu matyti, jausti, girdėti ir daryti poelgius čia ir dabar.

Aš galvoju apie tai, ką būtų padariusi mano draugo žmona, jei būtų žinojusi, kad rytoj jos nebebus. Tikriausiai ji būtų paskambinusi draugams, su kuriais seniai nesimatė, surinktų visą šeimą ir nueitų į mėgstamiausią restoraną…

Aš galvoju, kad jei mano dienos būtų suskaitytos, tai visi nebaigti reikalai man trukdytų ir mane erzintų. Manau, kad mane nervintų tas faktas, kad aš taip ir nepamačiau savo senų draugų, su kuriais žadėjau susitikti „kada nors vėliau“. Mane erzintų tie laiškai, kurių aš neparašiau, atidėdamas juos į tolimą stalčių. Aš pykčiau nuo minties, kad nekalbėjau savo artimiesiems apie savo meilę nuolatos.

Šiandien aš nepraleidžiu nė vienos galimybės įsileisti į savo gyvenimą šypsenos ir laimės. Aš nesaugau nieko, kas neteikia man teigiamų emocijų. Aš dažnai primenu sau, kad kiekviena minutė ir kiekviena diena, mano pragyventa – tai ir yra tas ypatingas atvejis.

foto – firestock.ru