Gera mergaitė

Baisiausia, ką tėvai gali padaryti savo dukteriai, – išauklėti ją būti „gera“ mergaite. Aš nekalbu apie tvarkingumą, protą ar atsakomybę. Kalbu, kad gera mergaite. „Gerumas“ – tai įprotis orientuotis į svetimus vertinimus, bijoti įžeisti bet kokį niekšą, siekis atrodyti geriau dėl bet kokio mažmožio. Būti gera – greičiau, patogia – tai milžiniškas krūvis, kurio dauguma negali atsikratyti visą gyvenimą.

Geras mergaites labai mėgsta suaugusieji. Vaikų darželių auklėtojos, tėvai, pradinių klasių mokytojai. Pasakysi gerai mergaitei, kad suvalgytų košę arba sriubą iki galo, ji suvalgys. Kad ir springdama, bet suvalgys, kad neužgautų suaugusiųjų. Paskui suaugusios nesupranta, kodėl jos turi viršsvorio ir įprotis valgyti daugiau, negu kūnui reikia. Tai kad ji negirdi savo kūno, neišmokyta. Išmokyti žiūrėti į akis auklėtojai: ar aš soti, ar ne?

Gera mergaitė neatsikalbinėja prieš suaugusius žmones. Nekalba su jais grubiai. Ir net kaip su lygiais nekalba: tik šypsosi, linkčioja galvą ir klausosi. O kai prie jos 14–15 metų ima lįsti suaugęs dėdė su gašliais ketinimais, mergaitė net negali atsakyti, nes neturi įpročio. Taip ir kenčia iš siaubo. Ir daug ką kentės ten, kur reikia tvirtai ir garsiai pasakyti: patrauk staigiai rankas!

Gera mergaitė mokosi vienais penketais. Ketvertas jai – tragedija. Per metus mokydamasi ji taip pripranta orientuotis į kitų vertinimus, kad toliau gyvena nervingu laukimu: kaip mane vertina? Ką apie mane kalba? Ar visi mane laiko gera? Mergaitė iš pasaulio nori gauti penketą, kaip ir mokykloje. Bet suaugusiųjų pasaulis surėdytas kitaip, jam nepatinka girti, bet labai dosniai dalina kritiką. Mergaitė kenčia ir geria raminamuosius, jei ne juos, tai ką nors stipriau.

Gera mergaitė stengiasi būti patogia aplinkiniams, patogiausia, patogesne negu panešiotos naminės šlepetės. Bando įtikti, rūpinasi, aukojasi. Bet vat tokios aukos dažnai ne tik nevertina, bet ir laiko paprasčiausia silpnybe. Ir naudojasi jomis nesivaržydami, ką jau ir kalbėti. Kiek gerų, tvarkingų mergaičių, išauklėtų pagal aukojimosi idealus, į vyrus gauna tinginius, dykinėtojus ir alfonsus. O tie nesivaržydami joja ant žmonų, dar ir botagu paplekšnodami.

Gera mergaitė išmokyta kentėti. Neatitraukti suaugusiųjų nuo jiems svarbių reikalų dėl nereikšmingų problemų. Paklusniai laukia, kada į ją atkreips dėmesį. Ji taip pripranta kentėti, kad tai tampa antrąja jos prigimtimi, gyvenimo būdu – randa kančios net ten, kur jos nėra. Net ir sofos sau mergaitė metų metus nusipirkti negali, nes tiesiog nepastebi, kaip skauda nugara ir kaklas dėl nepatogios miegojimo vietos. Paprasčiausiai prisiderino prie kančios, kaip su būtinybe.

Turėti gerų vaikų – labai patogu suaugusiems. Geri vaikai, kaip gėlės vazonuose, pastatyti ant palangės džiugina akį. Bet gyvenime būti „geru“, deja, itin blogai. „Gerumo“ vėliau tenka ilgai ir didelėmis pastangomis kratytis. Taigi, geriau jau jos nebūtų patogios. Bet būtų drąsios, gebančios už save pakovoti, žinančios savo norus, poreikius ir ribas. Tegul pripranta save vertinti pačios, o ne žiūrėti į akis kitiems. Tegul, jei reikia, būna grubios ir duoda grąžos. Tegul nebūna geros. Tegul būna laimingos…

 

Bonusas