Istorija, nuo kurios sušyla siela

Aš buvau vienintelis mamos sūnus.

Ji vėlai ištekėjo ir gydytojai uždraudė jai gimdyti.

Mama nepaklausė gydytojų, savo atsakomybe iškentėjo iki 6 mėnesių ir tik tada pasirodė moterų konsultacijoje.  Aš buvau labai lauktas vaikas: senelis su močiute, tėtis ir net netikra sesuo neapsakomai mane mylėjo, o mama tiesiog dulkeles nuo menęs pūtė, nuo savo vienintelio sūnelio!

Mama pradėdavo darbą labai anksti, o prieš darbą dar turėdavo nuvežti mane į darželį „Ąžuoliukai“, įsikūrusį netoli Timiriazevo Akademijos. Kad spėtų į darbą, mama važiuodavo pirmaisiais troleibusais, autobusais ir tramvajais, kuriuos, kaip taisyklė, vairuodavo tie patys vairuotojai. Mes su mama išlipdavom iš tramvajaus, ji nuvesdavo mane iki vaikų darželio prieangio, perduodavo mane auklėtojai, bėgdavo prie stotelės ir … laukdavo sekančio tramvajaus.

Po keleto pavėlavimų į darbą, mamą įspėjo, kad ji bus atleista, jei vėluos. O mes gyvenom labai kukliai, vien tėčio atlyginimo būtų nepakakę, tad mama su širdgėla nusprendė: paleisti mane vieną, trimetį mažylį, stotelėje, ir tikėtis, kad aš nuo stotelės pats nueisiu iki vaikų darželio prieangio.

Mums viskas pavyko iš pirmo karto, nors jai tos sekundės buvo pačios ilgiausios ir baisiausios jos gyvenime.

Ji lakstė po pustuštį tramvajų, kad pamatytų, ar aš įėjau į prieangį, ar dar šliaužiu, susuktas į kailinukus, apvyniotas šaliku, užmaukšlinta kepure ir veltinukais.

Po kurio laiko mama pastebėjo, kad tramvajus pradėjo labai lėtai nuvažiuoti nuo stotelės ir tik tada įgaudavo pagreitį, kai aš pradingdavau darželio prieangyje. Taip tęsėsi visus tris metus, kol aš ėjau į darželį. Mama negalėjo, o ir nebandė surasti paaiškinimo tokiam keistam dėsningumui.

Svarbiausia, kad jos širdis buvo rami.

Viskas išaiškėjo tik po kelerių metų, kai aš pradėjau eiti į mokyklą. 

Mes su mama važiavom į jos darbą ir staiga vagono palydovė mane pašaukė: – Labas, mažyli! Tu toks didelis užaugai! Prisimeni, kaip mes su tavo mama tave lydėdavom į vaikų darželį…?

Praėjo daug metų, bet kiekvieną kartą, pravažiuodamas stotelę „Ąžuoliukai“, prisimenu tą nedidelį savo gyvenimo epizodą ir širdį užlieja maloni šiluma, prisiminus kaip tramvajaus vairuotoja, visiškai nesavanaudiškai, darė nedidelį gerą darbą, tiesiog šiek tiek užlaikydavo visą tramvajų, kad visiškai nepažįstamas žmogus liktų ramus ir laimingas.

Bonusas