Kam gyvenime nepakanka humoro – laikykite kates

Mama primetė savo katiną, sterilizuotą tajų, kol bus išvykusi. Pas mane namie gyvena katė. Mano viltys, kad katė susitaikys su katinu ir jie taikiai vaikštinės po butą šnervė šnervėn sprogo kaip muilo burbulas.

Mano katė šnypštė, mušė letena, pasiplovė, laipiojo spintomis ir šaldytuvu, bet į kontaktą nėjo. Tą faktą, kad naktimis per mane šokinėjo šnypščiančios katės, besidalindamos lovos teritoriją, nurašau kaip kasdienybę.

Taigi, pirma diena: katinas įsibėgėjęs įvažiavo į maišelį ir išdidžiai nešiojo kaip raudonai mėlyną apsiaustą (tinklo logotipas). Pabandžius nuimti nuo jo maišelį smerkiamai pažiūrėjo žydromis akimis ir įlipo į agurkus. Katė iš pavydo pridirbo ant savo pledo.

Antra diena. Katinas dingo. Aš apibėgau pusę rajono, išžiūrėjau visas teritorijas aplink namą,aprėkiau vaiką. Pasirodė, sūnus pažadėjo draugams parodyti katiną (garsiai). Katinėlis išmintingai užsislėpė kokioms 3 valandoms (kai suprato). Paskui išlindo iš skalbinių krepšio.

Trečia diena. Katinas nusprendė prisiminti vaikystę (4 kilogramai atgal) ir įlįsti į sulankstomą vaikišką taburetę kaip į namelį. Įstrigo šoninėje kiaurymėje. Bandydamas išlįsti užpakaliu trenkėsi į spintą ir taburetė ėmė lankstytis. Katinas persigando, davėsi po kambarį su taburete, išpūtęs uodegą trigubai, šnypštė ir inkštė. Katė suprato, kad katiną žudo – ir džiugiai atmovė su karo šūksniais iš virtuvės. Aš raudojau iš juoko. Katinas išsiropštė iš taburetės, įsižeidė ir išėjo gyventi į lodžiją. Katė įsižeidė, vėl užlipo ant šaldytuvo, kur ją ir supykino nuo pergyvenimų.

Kam gyvenime nepakanka humoro – įsigykite kates. Geriau dvi.

Bonusas