Kas padėjo?

– Viskas!!! – pradėjo rėkti Lidka. – nebegaliu daugiau… 5 metai kartu!. Man buvo 28, o dabar 33… Tu vis žadi ir žadi!!… Viskas!.. Arba vesk!! – Lidka įkvėpė daugiau oro ir piktai iškvėpė. Arba išeik!!!

Jurka, jos Jurka! Keistai nusišypsojo, užsimėtė striukę:

– Aš išeinu, – burbtelėjo per petį ir trenkė durimis.

Kokias dvi minutes ji nebegalėjo įkvėpti. Po to pribėgo prie lango, norėjo surikti, kad jis ne taip ją suprato, tačiau pamatė tik jo automobilio šviesos.

Po to Lida, klaidžiojama iš kampo į kampą, be pertraukos rinko jo mobiliojo telefono numerį, tačiau telefonas buvo išjungtas.

– Ką aš padariau!!! – murmėjo ji. – Kaip gi aš be tavęs, Juročka?

Po to dar verkė apie keturiasdešimt minučių.

– Reikia kažką daryti, reikia kažką daryti… – tiksėjo jos galvoje.

Staiga Lida atsiklaupė prie lango, pakėlė rankas ir aistringai sušnibždėjo:

– Gerasis Kalėdų Seneli, Snieguole, mielas Dieve…, kas dar ten? A, Kristau! Angelas sarge, tas, na tas, Hari Krišna, Hari Krišna… hmm, Alachas Akbarai, … om mane padme hum, … taip, kas dar? A,… pasauli! Ateiviai. Egregorai, …skrisk, skrisk, lapeli… Na jau, bet kas nors!!! Grąžinkite man Jurką!!! Tegul taip, kaip ankščiau, lai neveda, lai būna tik šalia!!! Na, labai prašau! Jūs galite! Melsiuosi jums visą gyvenimą!! 

Staiga atsidarė durys. Į kambarį įbėgo Jurka su didžiule baltų rožių puokšte, numėtė ją prie jos kojų, atsiklaupė prieš ją ir ištiesė aksominę dėžutę su gražiu žiedu:

– Eik greičiau praustis, žmonele, mes dar suspėsime į metrikacijos skyrių! 

Lida prausėsi šaltu vandeniu ir šnibždėjo:

– Ačiū, ačiū, ačiū… OI, KAM ČIA PASIMELSTI? DĖKOJU!!! KAS MAN PADĖJO??? 

Bonusas