Kodėl gimdžiau?

 

Aš nežinau tavosios istorijos. Aš nežinau, kokią diagnozę įrašyti į tavo vaiko kortelę. Aš nežinau, kiek tau metų, ar tavo pase yra antspaudas apie sudarytą santuoką, ar tau patinka vyrai ar moterys. Aš nežinau, kokius užsiėmimus lanko tavo vaikas. Aš nežinau, kokius preparatus jis vartoja. Aš nežinau, ar jis gerai valgo, ar yra labai išrankus maistui. Ar jis susitvarko su dantų šepetėliu ir milteliais. Ar gerai jis kalba, o gal negali niekaip ištarti net žodžio „mama“. Tačiau visiškai tiksliai žinau: tu nesi kalta, kad tau gimė sutrikusio vystymosi vaikas. Taip, net nematęs tavęs, nieko nežinodamas apie tave, aš absoliučiai tiksliai žinau: tokio vaiko gimimas šeimoje – tai visada atsitiktinumas, paprastas aplinkybių suapimas. Nustok galvoti, kad tai tu esi kalta. Neleisk niekam tavęs tuo kaltinti. Tu nesi kalta, brangioji. Tu niekaip negalėjai paveikti įvykių. Nustok kiekvieną kartą galvoti apie tai iš naujo, nustok gūžtis kiekvieną kartą, kai griežtai į tave pažvelgia koks nors specialistas. Tau nėra dėl ko save kaltinti. Iškvėpk. Ištiesk pečius. Nusišluostyk ašaras. Kiekvienas gyvenimas yra gražus – ir įprastas, ir ypatingas. Kiekviena gyvybė yra geriau negu gyvybės atėmimas. Tu suteikei tą gyvybę savo vaikui. Ši istorija – apie padovanotą pasaulį. O ne apie tai „Kodėl gimdžiau?“

Bonusas