Kodėl mūsų artimieji senatvėje tampa nepakeliamais?

Kartą paklausiau vieno labai brangaus man žmogaus:

– Kodėl mūsų artimieji senatvėje tampa tokiais nepakeliamais? Juk būtent jie moka labiausiai mus įskaudinti, jie žino visus mūsų skausmingus taškus ir trenkia tiesiai į jų taikinius. Kartais su ypatingu tikslumu ir dar stebi su malonumu, kaip mus tai laužo.

Ir išmintingas žmogus man pasakė.

– Žinai, du kartus žmogaus gyvenime ateina pereinamasis amžius, ir žmogus tampa nepakeliamas artimiesiems. Matyt tam, kad būtų lengvesnis išsiskyrimas ir išėjimas.

Paauglystėje paaugliai tampa nepakeliamais prieš išeidami ir pradėdami savarankišką gyvenimą. Jie taip prisidirba, kad jų tėvai džiaugiasi, kai jie išeina ir pradeda gyventi atskirai. Visi ploni ryšiai nutrūksta ir nebėra skaudu išsiskirti su vaiku. Švelnumas išblėsta. Tas pats vyksta ir senatvėje. Tai gamta ruošia mus paskutiniam atsisveikinimui. Kuo labiau nepakeliamas brangus žmogus paskutiniaisiais gyvenimo metais, tuo lengvesnis atsisveikinimas, nes ploni ryšiai nutrūksta dar esant gyvam, lieka tik skolos, o švelnumas išblėsta.

Blogiausia tiems, kurie ir pirmuoju, ir antruoju atveju, išsaugo santykiuose švelnumą.

Kartais šis švelnumas laužo gyvenimą.

Bonusas