Kokia tai didžiulė laimė – sutikti giminingą sielą.

Giminingos sielos kalbasi tylėdamos. Svetimos net tardamos žodžius tyli

Yra Kuprino apsakymas apie damą, kuri traukiniu važiavo su žiauriu ir grubiu vyru. Vyras užmigo ir knarkė – pavargo sakyti pastabas ir erzinti…Ir dama įsikalbėjo su jaunu kariškiu – visiškai nekaltas pokalbis apie pašalinius dalykus. 

Apie tai, kaip vaikystėje galima apmirti – ir laikas lyg sulėtėja, jo tėkmė tampa kitokia, ir tai – beveik amžinybė…Apie tai, kaip paslaptinga ir keista sėdėti po stalu, atsiribojus nuo viso pasaulio, liesti staltiesės kutus…Apie keistą graužatį krūtinėje, kai žiūri į rusenančias ir gęstančias anglis…

Tokį pokalbį jie tęsė ir puikiai suprato vienas kitą: visi šie pojūčiai, jausmai, pergyvenimai pas juos buvo bendri, suprantami, vienodi, ir kalbėjosi jie iki soties apie sielos gyvenimą, girdėdami miegančio grubaus žmogaus knarkimą, stengdamiesi tyliai šnabždėtis – kad nesutrukdytų jo miego.

Bet jis vis tiek pabudo, apsivertė, kažką piktai murmėdamas žmonos adresu. Jaunajam kariškiui jau reikėjo išlipti – štai jau jo stotis. Ir staiga jis suprato, kad niekada, niekada jis nesutiks artimesnės ir giminingesnės sielos, su kuria taip laimingai galėtų gyventi, tiesiog – būti kartu…Ir jie išlipo kartu, net nepasiėmę damos bagažo – į visišką nežinomybę, bet ir į visišką laisvę. Jie pasiryžo ir sugebėjo.

Apsakymas parašytas prieš kelis metus iki revoliucijos ir kruvinų įvykių – tikimės, kad jie spėjo pagyventi ir pasidžiaugti. Gyvenimas trumpas. Tai revoliucija, tai karas, tai senatvė atėjo…

Tačiau jie pasiryžo. O daugelis – nesiryžta, kai jiems pasitaiko laimė sutikti giminingą sielą. Ir lieka vagone, moja atsisveikindami ir visą gyvenimą ilgisi ir verkia prarastos meilės. 

Baisu rizikuoti, baisu palikti lagaminus su užgyventais rakandais, baisu keisti gyvenimą – tai taip suprantama. Bet giminingą sielą žmogus sutinka vos kartą gyvenime – jei sutinka. Ne visiems tai duota. Ir visiškas supratimas, dvasinis artumas – tai ir yra tikra meilė. Ir turbūt delsti nereikia – traukinys važiuoja toliau. Laikas nelaukia. Ir sielos nenori skirtis… Ir tai paprasčiausias priminimas apie meilę ir greitą gyvenimo tėkmę – kartais apie tai reikia priminti tiems, kurie negali pasiryžti.

Ana Kirjanova

Bonusas