Nauja raudonoji kepuraitė

Kažkokia keista pasaka, – galvojo Raudonoji Kepuraitė, mąstydama ir kramtydama pyragėlį, kuriuo pavaišino ją Vilkas.

– Ar tu mane specialiai maitini, kad paskui galėtum suėsti?

– Ką ten jau nuo tavęs suėsi? – liūdnai atsiduso Vilkas. – Aš tiesiog noriu tave išmokyti PRIIMTI… o tu vis atiduodi ir atiduodi… Tu vat neklausai, ką aš tau sakau, ginčijiesi su manimi ir prieštarauji… O juk moteris net fiziologiškai taip surėdyta, kad PRIIMTŲ…

Kalbėjo Vilkas, įdėdamas Raudonkepuraitei į burną visą saują prinokusių kvepiančių miško uogų.

Raudonkepuraitei labai jau magėjo paprieštarauti. Pasakyti, kad iš nieko jai nieko nereikia. Ir apskritai…

Be burna buvo prikimšta uogų ir paprieštarauti nepavyko.

– Tu turi pernelyg didelę širdį, Raudonkepuraite. Ir tu visą laiką stengiesi iš jos kam nors ką nors duoti.

O tu paprasčiausiai atsigulk ant šios minkštos žolės ir priimk į širdį viską, kas ateis. Paukštį, sklandantį danguje. Žiogelį, kuris gyvena savo vasarą. Ir vasarą, kuri pergyvena žiogelį

– Ir netgi tave? – mieguistai sumurmėjo Raudonkepuraitė, užsnūsdama ant minkštos žolės.

– Ir ypač mane. sutiko Vilkas, padėdamas jai po galva savo pūkuotą uodegą.

Ryte, išlaipinęs Raudonkepuraitę prie pat senelius namų, Vilkas vis dar bandė nepastebimai įmesti į Raudonkepuraitės krepšį uogų ir riešutų.

Raudonkepuraitė, kaip jai įprasta, užsispyrė ir atsisakė, Vilkas tik lingavo galvą

Senelė stovėjo ant laiptų už Raudonkepuraitės nugaros ir, žiūrėdama ikandin nutolstančiam Vilkui, tarė:

– Nė viena būtybė nėra tavo priešas, nė viena būtybė nėra tavo draugas, bet kiekviena būtybė yra tavo didysis Mokytojas.

Olga Bulgakova

Bonusas