Pasakojimas apie burokėlius

Lidija Stepanovna, greitai sukdamasi, išbėgo į turgų burokėlių nusipirkti. Net makiažo ant veido nesidarė. Taip – lūpos, akys, pudra.
Turguje buvo tiek mažai žmonių, kad kaltės prieš pardavėjus jausmas vertė pirkti viską ir po daug.
Lidija Stepanovna nusipirko mėlynųjų (seniai norėjo), žalumynų (nes – vasara, o kada gi dar pirkti), saldžiųjų pipirų (bus nuotaika, pafarširuosiu vakarop), pomidorų, agurkų, ridikėlių, salotų. Juk vasara, o kada gi dar tai daryti? O ir lieknėti metas! Dar ji nusipirko nuostabios veršienos (nuodėmė nepirkti būtų), vaisių (vasara juk), kilimėlį voniai (kainuoja smulkmę, o toks simpatiškas), kavos (seniai norėjo paragauti būtent šios rūšies), cukraus (tiesiog neprisiminė, ar namuose yra, ar nėra, tegul bus, juk negenda), druskos pakelį (ta pati istorija kaip ir su cukrumi), juokingą geltoną niekalą (neaišku, ar tai vaisius, ar daržovė, bet pardavėjas sakė, kad skanus ir žvėriškai naudingas organizmui) ir visokios ten smulkmės briuto, sūrio, rūkytų gaminių, grybų ir riešutų. Kaip kupranugaris artėdama prie namų, Lidija Stepanovna staiga prisiminė: Bl**t! Burokėliai!

Autorius Serghei Uzun

Bonusas