Prancūzų moterys nepakartojamos

Paryžius. Jaunuolis eina per parką ir mato sėdinčią ant suoliuko ir raudančią senutę:

– Madam, kodėl jūs verkiate? Pas jus sielvartas?

– Ak, mesje, nekreipkite dėmesio!

– Madam! Paryžiuje moterys neturi verkti! Papasakokite savo bėdą, gal aš galėsiu padėti!

– Esmė tame, kad man 39…na ta prasme 42…Gerai. Man beveik 50. Du. Tai nesvarbu. Ir pas mane namuose 22 metų vyras. Mes užsiimame seksu kiekvieną rytą, paskui jis keliasi, kepa blynelius, omletą, ima šviežius vaisius, užpliko kavos ir atneša man visa tai į lovą. Ir mes vėl užsiiminėjame seksu.

– Na ir puiku. O kodėl jūs verkiate?

Bobutė, toliau kūkčiodama:

– Per pietus aš pasiimu jį iš darbo ir mes einame į vieną iš kavinių centre. Paskui mes užšokame namo ir mylimės.

– Nuostabu. Tai kodėl jūs verkiate?

Senutė vis dar šniurkščiodama nosimi:

– Vakare mes vaikštome, plaukiojame upės tramvajumi, lankomės restoranuose, einame į teatrą, o kartais vakarienei jis ruošia prabangų jautienos steiką, skaniausią desertą, na o paskui, aišku, mes mylimės net iki antros valandos nakties! Arba trečios.

– Na, aš jau visiškai nesuprantu, madam, kuo jūs nepatenkinta?

Senutė, raudodama ir pereidama į klyksmą:

– Mesjeeeee! Aš pa-a-a-miršau, kur aš gyvenuuuuuuu!

Bonusas