Senatvė

Ji prisiartins prie mūsų netikėtai, iš nugaros. Ji uždengs mums akis savo delnais, o mes ne iškart atspėsime, kas tai. Jos žingsniai jau artėja link mūsų. Jei netikite, kokiais suaugusiais atrodė jums dešimtokai, kai klausėtės pirmojo skambučio? Tik prisiminkite, kokiomis senomis atrodė jums trisdešimtmetės moterys, kai jums nupirko pirmuosius auskariukus. Prisiminkite, kaip juokėtės iš kitų žmonių, susituokusių penkiasdešimties, kai pirmą karą ėjote į pasimatymą. Širdis amžiaus nejaučia. Tai mato tik veidrodis ir žmonės viešajame transporte, kurie jums sako „Jūs“, ir patvirtina mano žodžius. Senatvės nereikia bijoti. Ji ne mažiau graži kaip ir vaikystė ar jaunystė. Vaikai tai žino ir linksta link senukų, tarsi jie dalintųsi viena ir ta pačia paslaptimi. Senukai mažyliams moka tuo pačiu švelnumu ir prisirišimu. Žmonės, dieviškos meilės pakviesti iš nebūties į būtį, yra visada gražūs. Pasaulis taptų lėkštas ir smarkiai nuskurstų, jei iš jo panaikintumėme saulėlydžio grožį ir rudeninio miško nuraudusias spalvas. Būtent su tokiu gamtos šedevru pasaulyje lyginama žmogaus senatvė… vyresnysis dvasininkas Andrėj Tkačev

Bonusas