SVETIMAS VAIKAS

– Nebus tau ten laimės! – tvirtino man draugės, sužinojusios, kad aš myliu vyrą, kuris turi vaiką.

– Svetimas vaikas niekada tavo nebus! – sakė jos. – Visas dėmesys bus jam, o tu – šiaip, atnešk, paduok…

Praėjo dešimt metų. Dukra (svetima, kaip visi sakė) vadina mane mama, o štai su vyru nesusiklostė… Visą tą laiką gyvenau su juo dėl dukters. Gyvenau ir supratau, kodėl nuo jo žmona pabėgo, net vaiką palikusi. Jis despotas, emocinis prievartautojas, ir jis to nesuvokia. Nenori suvokti. Jam taip patogu, komfortiška. Jis laimingas. O mes ne. Bet tai irgi jo laimės dalis.

Dukrytei sukako 14 metų. Gauna pasą. O aš daiktus renkuosi. Bet aš ne viena išeinu. O su dukra. Su SAVO! Ji viduje visada suprato, kad ateis diena, ir mes išeisime, dar maža būdama, kai matydavo mano ašaras (nuo vaikų sudėtinga pasislėpti, kaip nesistengsi), ji visada klausdavo – nepaliksi manęs? Kartu? Ir aš linksėdavau. Ir štai ta diena atėjo.

Vyras ramus, arba nori toks atrodyti, nežinau, man vis vien. Jis vertina mūsų išėjimą, kaip išdavystę. Jis mums viską, o mes štai kokios nedėkingos! O aš šypsausi – ir vėl neįtikome! Dešimt metų įtikti negalėjome: ne taip gamini, ne taip valai, ne taip plauni, ne taip stovi, ne taip pieši, ne taip dainuoji…

– Automobilio neatiduosiu! – ir demonstratyviai raktus į kišenę.

O mes jau vakar taksi išsikvietėm… Parduok savo butą, sakė jis man, už tuos pinigus namą baigsim statyt, remontą pasidarysim…

– Gerai, kad tu jo nepardavei, – šypsosi dukra, žiūrėdama pro taksi langą. – Mama… Kaip gera!!!

O aš pirmą kartą per ilgą laiką įkvėpiau pilna krūtine. Mes teisingai elgiamės. Viskas dabar mums bus gerai. Ir dainuosime rytais dviem balsais, tegu nelabai gerai, bet užtai visa siela. Ir gėlės ant visų palangių sustatysim. Ir dukra šokti eis, nes šokiai – tai jos gyvenimas, o ne „nesąmonėm užsiimat“…

Alisa Atreidas

Bonusas