Tikėk savimi, nekreipk į nieką dėmesio

Turiu draugę. Jos slapyvardis Šuba (Kailiniai- vert.past.). Šuba – nuostabus žmogus, sakyčiau, protu nesuvokiamas. Neaukšta brunetė su ryškiai mėlynomis akimis, nuo vaikystės labai talentinga. Penktoje klasėje Šuba, pamenu, sukūrė eilėraštį apie šiaurės pašvaistę, kurios gyvenime nebuvo regėjusi. Ir su juo laimėjo visokiuose respublikiniuose konkursuose, pralenkdama visus vyresnių klasių moksleivius.

Bet istorija ne apie tai.

Kartą Šuba tekėjo.

Tėvai Šubai padovanojo n-sumą pinigų – atseit, leisk naudingai. Pasidėk į banką arba butą nusipirk išsimokėtinai. 

Šuba pagalvojo ir nusipirko arklį. 
Tikrą gyvą arklį. 
Patiko Šubai arkliai, ką padarysi.

Apmokėjo arklio išlaikymą Iževsko hipodrome, pašarą metams į priekį  ir ėmė jį lankyti, prižiūrėti.

Pasakyti, kad Šubos giminė šiek tiek nustebo – nieko nepasakyti.

Ką jau dabar! Netgi aš, pažinodama Šubą, ir tai švelniai tariant, mirtinai nustebau.

Šuba tuo tarpu pavadino augintinį Kuzia ir ėmėsi Kuzią apjodinėti. 
O vieną dieną išstatė pabaisiuką Kuzią varžybose.

Tai atrodė taip: gražūs, blizgantys, liekni žirgai eina prie starto. Plaukelis prie plaukelio, kaspinėliai, atidirbta eisena. Už jų šleivoja įnoringas Šubos Kuzia. Prunkščia, spjaudosi, žmonėms nelabai meilinasi. Užpakalį į visas puses sukioja, atrodo, kaip jaunas, bet jau daug regėjęs, recidyvistas.

Ar reikia sakyti, kad Kuzia atbėgo pirmas? 
Pirma vieta miesto lenktynėse. Visi apšalo, o pirmiausia pats Kuzia. 

Šuba pagalvojo ir metė darbą didelės įmonės kadruose. Nespėjo mama uždažyti savo žilės, Šuba nusipirko antrą arklį.

Vienu žodžiu, dabar Šuba turi privačią jojimo mokyklą, vyrą, keturis vaikus ir viskas jai sekasi. Kuzia gyvas, iki šiol prunkščia ant visų ir spjaudosi.

Ir aš dažnai apie tai pagalvoju, kai norisi padaryti visiems kokį nors „siurprizą“.

Maža kuo tai gali virsti. O jei Kuzia atbėgs pirmas.

© Marija Degteriova

Bonusas