VAIKAI BŪNA SKIRTINGI

Man 30 metų, iš kurių 6 aš praleidau šalia vaiko su autizmo sutrikimu. Aš išgyvenau visas stadijas, nuo „pradės kalbėti“ ir „išaugs“ iki „visi jau pradėjo kalbėti ir išaugo, o mes ne“. Kiekvieną bemiegę naktį aš analizavau savo nėštumo laikotarpį ir tai, kas gi tada buvo negerai. Po to aš perėjau prie gimdymo analizavimo. (kur ne taip vyko viskas nuo pat pradžių, pradedant nuo to, kad aš išvis nenorėjau eiti į savo gimdymą). Po to aš ieškojau priežasties savyje, po to trečios eilės senelėje (labai keista buvo moteris, tikrai tai jos genai).

Aš skaičiau baisias istorija ir nelabai baisias, vežiojau ją pas genetikus, neurologus, psichiatrus, ir mano gyvenimas buvo panašus į košmarą, nes kai aš laukiausi Veronikos, visi sakė :štai pagimdysi ir bus tau draugė“, o Veronika visą laiką tik rėkė ir blogai miegojo (su tokiais draugais ir priešų nereikia!

Aš, žinoma, nusprendžiau, kad jos nepriims į paprastą vaikų darželį ir bandžiau atiduoti į privatų, bet jos ir ten nepriėmė, nes viena mama perskaitė internete, kad autizmas užkrečiamas. Tada mes pradėjom užsiėmimus namuose. Greičiausiai, kiekvieno autisto vaiko mama – puikus animatorius ir gali atvaizduoti visą cirko programą, nes pakankamai sudėtinga prablaškyti vaiką, kuris ne iš karto pareiškia tam norą, arba išvis atsisako dalyvauti žaidimuose.

Ji valgė tik grikius. Po to tik grikius ir bananus. Pradėjo geriau kalbėti, bet pagrinde frazėmis iš animacinių filmukų. Kartais mintinai cituodavo reklamas. Ir niekada neleido jos apkabinti ir pabučiuoti. Tai mane labiausiai kankino, nes aš vis dar laukiau draugės, o ne tos, kuri su pasišlykštėjimu valysis skruostą po mano bučinio ir net kruopščiai nusiplaus jį su muilu.

Aš labai saugojau Veroniką, nes mūsų niekas nemylėjo ir nekviesdavo į svečius. Visi bijojo ir laikė ją pavojinga. O dar man duodavo daug patarimų, kurie galbūt man ir praverstų, jei aš išrasčiau laiko mašiną („reikėjo nėštumo metu išvažiuoti į kaimą, ten oras grynesnis“). Veronika beveik neturėjo draugų, išskyrus tuos, kuriuos versdavo draugauti su ja iš padorumo. Ji visai nemokėjo apsitarnauti buityje. Ir aš labai dėl to pergyvenau.

O paskui man prisiėjo atiduoti ją į normalų vaikų darželį, kur auklėtoja, rodos, net negirdėjo manęs, kai aš pasakojau apie autizmą. Ir pakomentavo taip: „Supratau! Vaikai būna skirtingi…“. Nuskambėjo paslaptingai.

Per vieną mėnesį darželyje Veronika išmoko pati apsirengti ir nusirengti.

— Vaikai būna skirtingi, — paaiškino auklėtoja. — Bet aš juk negaliu kiekvieno aprengti ir nurengti!

Ji pradėjo pažaidusi susitvarkyti žaislus.

— Žinoma, vaikai skirtingi, bet kitai aš visą dieną vaikščiočiau ir tvarkyčiau viską paskui juos.

Ji pradėjo valgyti sriubą, antrą patiekalą ir gerti kompotą.

— Vaikai skirtingi, o maistas pas mus vienodas visiems.

Jai skyrė vaidmenį vaikų rytmečio spektaklyje, ir aš girdėjau, kaip už Veroniką atsakingam vaikui paaiškino: „Visi skirtingi! Tu augi greitai, o Veronika lėčiau, taigi padėsim mūsų mažylei“.

Padėti mažylei – tai tapo labai garbinga. Kiekvieno pasivaikščiojimo metu prie manęs pribėgdavo kažkuris vaikas : „Aš pataisiau Veronikai kepurę!:, „Veronika, nevalgyk sniego“. Po metų šie vaikai eis į mokyklą, po to į universitetą ir į suaugusiųjų gyvenimą, aš manau, jie bus puikūs žmonės!

Tėvų susirinkime, kur aš nuolat atsiprašinėdavau, man sakė: „Na ką jūs, juk visi vaikai skirtingi! Beje, mano vyras kalba tik labai trumpais sakiniais – vieno, dviejų žodžių. Ir taip jau 40 metų“. Auklytė ramino mane: „ Visi skirtingi. Aš dievinu jūsų Veroniką!“.

Visi šie nuostabūs žmonės nedarė nieko ypatingo. Jie neturėjo specialių žinių, nematė dešimties valandų vebinaro „gatve šalia manęs eina vaikas su autizmu – kaip elgtis tokioje nestandartinėje situacijoje?! Gal būt perskaitė porą straipsnių ir sau pasakė: „Visi skirtingi, Veronika štai tokia. Suprantama! Užsidėk kepurę, Veronika. Duokš aš tau padėsiu“. Ir pasaulyje atsirado dar viena laiminga mama.

Ačiū jums, kurie ramiai taria „mes visi skirtingi“. Taip nepastebimai ir kasdieniškai, džiaugsmingai ir paprastai daromi visi didūs darbai. Tai jūs priartinate pasaulį, kuriame būti kitokiu – ne nuosprendis.

Ana Utkina

Bonusas