Vakarienė su kita moterimi

Kartą, po 12 metų bendro gyvenimo, mano žmona panoro, kad aš pakviesčiau kitą moterį vakarienės ir į kiną.

Ji man pasakė: „Aš tave myliu, bet žinau, kad kita moteris irgi myli tave ir norėtų su tavimi praleisti laiką“.

Kita moteris, kuriai mano žmona prašė skirti dėmesio, buvo mano mama. Ji našlavo jau 19 metų. Bet kadangi mano darbas ir 3 vaikai reikalavo visų mano jėgų, aš galėjau ją lankyti retai.

Tą vakarą aš paskambinau jai, kad pakviesčiau vakarienės ir į kiną. 

– Kas nutiko? Tu tvarkoj? – iškart paklausė ji.

Mano mama – iš tos moterų rūšies, kuri iškart nusiteikia blogoms naujienoms, jei telefonas skamba vėlai.

– Aš pamaniau, kad tau bus malonu praleisti laiką su manimi,- atsakiau aš.

Ji sekundę susimąstė, paskui pasakė: „Aš labai to noriu“.

Penktadienį po darbo aš važiavau jos ir truputį nervinausi. Kai mano mašina sustojo prie jos namų, aš pamačiau ją, stovinčią tarpduryje, ir pastebėjau, kad, panašu, ji irgi truputį jaudinosi.

Ji stovėjo namų tarpduryje, užsimetusi ant pečių paltą. Jos plaukai buvo susukti sruogomis, ir ji buvo su suknele, kurią pirko paskutinėms savo santuokos metinėms švęsti. 

– Aš pasakiau savo draugams, kad mano sūnus šiandien praleis su manimi vakarą restorane, ir tai jiems padarė gilų įspūdį, – pasakė ji, sėsdama į mašiną.

Mes nuvažiavome į restoraną. Nors ne prabangus, bet labai gražus ir jaukus. Mano mama įsikibo man į parankę ir ėjo taip, lyg ji būtų pirmoji ledi.

Kai mes sėdome už staliuko, man teko pačiam skaityti jai meniu. Mano motinos akys gali atskirti tik stambų šriftą.

Perskaitęs iki vidurio, aš pakėliau akis ir pamačiau, kad mano mama sėdėjo, žiūrėdama į mane, ir nostalgiška šypsena žaidė jos lūpose. 

– Anksčiau, kai tu buvai mažas, visus meniu skaitydavau aš, – pasakė ji.

– Vadinasi, atėjo laikas mokėti paslauga už paslaugą,- atsakiau aš. 

Per vakarienę mums išėjo labai geras pokalbis. Lyg ir nieko ypatingo. Mes tiesiog dalijomės paskutiniais įvykiais iš mūsų gyvenimo. Bet mes taip įsijautėme, kad pavėlavome į kiną. 

Kai aš parvežiau ją namo, ji pasakė:

– Aš dar kartą važiuosiu su tavimi į restoraną. Tik šį kartą aš kviečiu tave.

Aš sutikau.

– Kaip praėjo jūsų  vakaras? – paklausė mano žmona, kai aš grįžau namo.

– Labai gerai. Žymiai geriau, nei aš sau įsivaizdavau, – atsakiau aš. 

Po kelių dienų mano mama mirė nuo infarkto…

Tai įvyko taip staiga, kad aš neturėjau jokio šanso ką nors dėl jos padaryti.

O dar po kelių dienų aš gavau voką su apmokėtu čekiu iš to restorano, kur mes su mama vakarieniavome.

Prie čekio buvo raštelis:
„Aš apmokėjau sąskaitą už mūsų antrą vakarienę iš anksto. Tiesa, aš neįsitikinusi, kad galėsiu pavakarieniauti su tavimi. Tačiau aš sumokėjau už du žmones. Už tave ir už tavo žmoną. Vargu ar aš kada nors sugebėsiu tau paaiškinti, ką man reiškė ta vakarienė dviem, kurios tu mane pakvietei. Mano sūnau, aš tave myliu.“

Oleh Gromik

Bonusas