Vyrai neverkia

– Neverk, ko tu verki. Užsičiuapk tuojaus pat, nustok rėkti, nugriuvai – atsikėlei, tu – vyras, tu neturi verkti.

Tai tėtis vaikštinėja su sūnum kieme. 

Berniukas čiuožė su rogutėmis nuo kalno ir nugriuvo. Jis verkia, nes jam skauda. Arba apmaudu. Arba nemalonu – sniegas į veidą. Šalta, liūdna, vieniša.

Jis verkia, nes taip išreiškia savo emocijas. Nesvarbu, ar jis berniukas, ar mergaitė.

Ir tik ką šis trimetis vaikas gavo nuostatą į ateitį – negalima reikšti emocijų. Tai blogai.

Todėl, kai jam bus dešimt, jis neateis pas tėvą pasipasakoti, kaip jis nekenčia nenaudėlio iš trečiosios „B“. Neateis, nes jis atras savo emocijas. Tėtis neišklausys sūnaus ir neduos jam subrendusio vyriško atsakymo.

Penkiolikos berniukas patirs savo pirmąją meilę. Tėtis nesužinos. Negalima reikšti emocijų.

Tuo pačiu nesužinos ir mama. Nes jie kartu ir išvien.

Vieną dieną šie tėvai ateis pas mokyklos psichologą ir ims pasakoti, kad jų paauglys sūnus labai uždaras.

– Jis su mumis nebendrauja, niekuo nesidalina, lyg būtume svetimi.

Ir žinote, ką turėtų atsakyti sąžiningas psichologas: 
Atleiskite, bet jau nieko negalima padaryti.

Bet jei kada nors bus išrasta laiko mašina, jums būtinai reiks sugrįžti į tą 2016-ųjų sausų, ant kalniuko.

Kai mažylis nukris ir apsiverks, tegu tėtis jam pasako: 
„Žinau, sūneli, tau skauda. Arba apmaudu. Arba nemalonu – sniegas į veidą. Šalta, liūdna, vieniša. Bet visa tai būtinai praeis, aš juk šalia.“

Ir dar tėčiui. Jeigu laiko mašinos neišras – po kokių keturiasdešimties metų tavo sūnus neatjaus tavęs sergančio. Tu tik ką jam tai uždraudei.

Ana Gin

Bonusas