Žiūrint į šykštų vyrą visada norisi paklausti – kam tu bobą susiradai?

Aš katastrofiškai neišsitenku šeimyniniame biudžete. Vyras kaip ir būtų už, bet „juk pati supranti!“ Šiaip tai ne visai.

– Na, o kaip? Vaikai, komunaliniai, mokykla! Produktus reikia pirkti, o tu su savo suknele!

– Kam sau batus nusipirkai?

– Į darbą eiti, ten žmonės, supranti?

Na va, dabar suprantu! Darbas, žmonės! Mano darbas naminis, kam man? Grindis išplauti ir be batų galima. 

Man nelieka. Imu pinigus, kuriuos jis duoda, o jam viskas pagal čekius.

– Aš tau šimtą daviau! Kur dėjai?!

– Nieko, kad aš dar iš savų pridėjau? 

– Tu tiesiog nemoki taupyti!

Bet gi aš taupymo profė, mielasis! Ar tu manai, kad mano rūbai (išskyrus pūkinę striukę, kurią tu man prieš 7 metus nupirkai už du šimtus eurų ir iki šiol didžiuojiesi) , iš tavo spermos gimsta? Ir kosmetika su papuošalais iš ten?

Bet tu gūžčioji pečiais ir įsižeidęs sakai, kad tu neturi nei rankinės, nei striukės, nei lūpdažio.

„Be lūpdažio, aišku, tau sunkiausia!“
Moteriai reikia kitaip, nei vyrui. Moteriai reguliarus atsinaujinimas reikalingas kaip oras. Išlaidos moteriai – tai viena sudėtinių meilės dalių! Bet kaip į kvailę žiūri.

– Kokie karoliukai?! Koks kosmetologas!

Bet aš moteris! Turbūt. Pastaruoju metu vis labiau abejoju. Prieinu prie veidrodžio ir abejoju. Kai pati sau, kažkaip nemoteriška…

Tačiau tu man neturi pinigų. Tas nuolatinis – ne, ne ir ne erzina, skaudina, slegia! Noras prašyti dingsta, ir daryti tau kažką taip pat!

Be pinigų moteriai na niekaip ! Kad kys degtų, oda spindėtų, plaukai šilku kristų, laimė iš vidaus sprogdintų.

Merkantiliška? Žinoma! Tik viena neaišku. Jei iš tuščio šaldytuvo kažkokiu stebuklingu būdu vyrui, iš darbo grįžusiam, ištrauki pusryčius, pietus ir vakarienę, normalu, jis ne merkantiliškas? Ar tai tavo pareiga? Lovoje taip pat pareiga, namuose, su vaikais tas pats? O dar kad su šypsena, susitvarkiusi, gera,švelni, smegenų nelestų, neturėtų pretenzijų ir minetą per negalėjimą darytų! O kai suknelės ar žiedelio – tai užknisai ir kiek galima?!

Tik štai kodėl mašinos detalėms yra?

– Bet juk tai reikalinga!!! Kaip važinėsi, jei nesirūpinsi?

Gaila, kad aš ne mašina…

Žiūriu į tave ir galvoju – kam tu? Bet kažkaip nepatogu darosi, ne dėl pinigų, atrodo iš meilės…Tik iš tavo pusės tikrai yra meilė?

Meilė žodis efemeriškas, surinktas kažkur po debesimis. Sudėtinių dalių daug. Už rankos mėnesienoje vaikščioti, eiles deklamuoti, žvaigždes stebėti. Bet su laiku meilė iš dangaus į žemę nusileidžia ir paprastais veiksmais pavirsta. Ir jei tavo moters užpakalis nepridengtas, jai ne iki mėnulio ir ne iki meilės…

Šventės… Norisi pasakos! Dar dovanos norisi. Ne dvidešimties eurų, kaip visada, susidėvėjusiai keptuvei, o kažko mielo, moteriško, malonaus!

Dabar juokauja: „Vyras puošia eglutę, o mylintis vyras – savo moterį“. Manasis užsiėmęs eglute…

Pikta? Ne. Tiesiog pavargau būti vyru!

Eisiu, gal pati sau dovaną nusipirksiu! Arba supsichuosiu…išvis kitą vyrą susirasiu! O tu laikyk mane merkantiliška…

Vasilisa Savickaja

Bonusas