Įdomybės

Būti Santa nereiškia gauti pritarimą – tai besąlygiškas noras duoti

Istorijos mokytoja iš Teksaso Lesli Raš apie tai, kaip jų šeimoje jau daugelyje kartų pasakojama tiesa apie Santą. Ir tai taip nuostabu, kad norisi pasidalinti su visais

Kai vaikui sueina šeši ar septyni metai ir jūs pastebite jo pirmąsias abejones dėl Santos – vadinasi, jis pasirengęs

Paprastai aš veduosi juos į kavinę ir, pateikusi užsakymą, išrėžiu tokią kalbą: „Tu, žinoma, labai smarkiai užaugai per šiuos metus. Ir tapai ne tik aukštesnis, bet ir matau, kad tavo širdis tapo didesnė. Ir tu taip užaugai, kad pats jau gali būti Santa.

Tu, tur būt, jau pastebėjai, kad dauguma tavo matytų Santa-Klausų – tai žmonės, persirengę juo. Kai kurie iš tavo draugų galėtų pasakyti, kad jo iš viso nėra. Taip galvoja dauguma vaikų, nes jie dar nepasirengę tapti Santa. Bet tu jau pasirengęs (pasistenkite, kad jūsų balsas būtų paslaptingas).

Paprašykite vaiko išsirinkti kokį nors žmogų – pavyzdžiui, kaimyną. Vaiko misija – slapta sužinoti, ko tam žmogui reikėtų ir po to parūpinti jam tą daiktą, suvynioti į dovanų popierių, ir padėti prie jo namų.

Ir niekada niekada neatskleisti, kad tai padarė jis. Būti Santa nereiškia gauti pritarimą – tai besąlygiškas noras duoti

Mano vyresnysis sūnus taip išsirinko „tetą raganą“, kuri gyveno kampiniame name. Moteris tikrai galėjo įvaryti baimės: aplink jos namą buvo gyvatvorė, ir ji niekada neleisdavo vaikams lįsti į jos kiemą, nueiti pasiimti kritusio kamuolio ir pan. Ji dažnai šaukdavo, kad vaikai žaistų tyliau ir t.t.

Pakeliui į mokyklą, sūnus pastebėjo, kad ji kasdien išeidavo pasiimti pašto basa. Jis nusprendė, kad jai reikia šlepečių. Taigi, jam teko pabūti sekliu ir išsiaiškinti, koks moters batų dydis. Tada mes nupirkome jai šiltas šlepetes, jis jas supakavo ir užklijavo viršuje „Su Kalėdomis, Santa“.

Kartą vakare, po vakarienės, jis nuėjo prie moters namų ir paslapčia padėjo dovaną prie durų.

Kitą rytą stebėjo, kaip ji išeina į prieangį, paima dovaną ir nueina namo. Mano sūnus nekantravo sužinoti, kas gi bus toliau

Ir sekantį rytą mes ją pamatėme – paimant paštą, ji dėvėjo šiltas šlepetes. Sūnus buvo euforijoje. Man teko jam priminti, kad NIEKAS niekada neturi sužinoti, kad tai padarė jis – kitaip jis jau nebebus Santa.

Per kelerius ateinančius metus jis išsirinko daugybę žmonių dovanoms ir visada išrinkdavo jiems unikalias, individualias dovanas.

Vienais metais jis kruopščiai išblizgino savo dviratį, pakeitė jo sėdynę ir atidavė jį vieno iš mūsų draugų dukteriai. Tie žmonės labai vargo. Mes paklausėme mergaitės tėčio, ar tai bus patogu.

Mergaitės džiaugsmas veide, kai ji pamatė dviratį, galėjo susilyginti nebent su mano sūnaus džiaugsmu.

Kai atėjo laikas viską papasakoti jauniausiam sūnui, vyresnysis panoro su juo pasikalbėti pats. Dabar jie abu yra puikūs dovanų nešėjai ir niekad nepajuto, kad kam nors pamelavo. Juk jie žinojo paslaptį, kaip būti Santa.

Bonusas

Related Articles

Back to top button
Close