Įdomybės

Mūsų nemirtingos močiutės.

Vakar laukiau dukters iš šokių repeticijos. Sėdėjau koridoriuje. Pasirodė močiutė pasiimti penkiametės anūkės. Močiutė padeda jai apsirengti, užsidėti kepurę, anūkė plepa:“Močiut, o mes iškart namo? Močiut, o kas daugiau – milijonas ar milijardas? Močiut, o tu moki šokti?“. Močiutė atsakinėja su šypsena, šiek tiek bambėdama: „Ach tu mano plepute…“.

Jos išeina, anūkė šokinėdama, močiutė – šiek tiek šlubuodama. Jos rankose krepšiai, kažką nupirko pakeliui, kokia rusų močiutė be pirkinių krepšių? Tikrai anūkei nupirko, vynuogių arba bananų.

Mielos mūsų močiutės. Pačios ištvermingiausios, nepakeičiamos. Nemokančios atsisakyti. Ką mes be jūsų darytume? Mes tiesiog prapultume. Trys ketvirtadalius mūsų žmonių užaugino močiutės. Močiutės mokė mus skaityti ir skaičiuoti iki milijono; močiutės valandų valandas vaikščiojo su mumis snieguotame parke, statė iš sniego mūsų mažąją visatą; močiutės virė mums sriubą su frikadelėmis – pačią skaniausią sriubą pasaulyje.

Po to mes visą gyvenimą ieškome tų skonių ir kvapų, kuriuos mums vaikystėje padovanojo močiutė. Ir nerandam. Skaičiuojam iki milijono ir toliau, tik kam? Sniego pilis močiutės parke ištirpo praeitam amžiuje, o mes vis tikimės ten sugrįžti, įlįsti į vidų, kad džiaugsmingai sušuktume: „Močiut, ieškok manęs!“.

Mūsų nemirtingos močiutės.

Bonusas

Related Articles

Back to top button
Close